Gimimo išvakarėse antradienį, kai krikščionys visame pasaulyje laukia Kristaus gimimo, popiežius Pranciškus atidarė Šv. Petro bazilikos šventąsias duris, kad pradėtų plačiai laukti 2025-ieji, jubiliejiniai Vilties metai.
Šis istorinis įvykis, vykstantis kas 25 metus, liudijo liturginį durų atidarymo gestą, prasidėjus Kalėdų Mišioms naktį, ir buvo išsamiai paaiškintas popiežiaus bule, skirta Jubiliejui Spes non confundit.
THE WHISTLER praneša, kad eilinis jubiliejus baigsis tų pačių Šventųjų durų uždarymu 2026 m. sausio 6 d., Viešpaties Epifanijos iškilmėse.
Šventosios durys laikomos „šventomis“, nes kviečia visus, įeinančius pro jas, vaikščioti gyvenimo šventumu – reikšminga krikščioniškojo gyvenimo dalimi, kuri baigėsi epochiniu laikotarpiu kaip gimimas, įvestas popiežiaus.
Popiežiaus pėdomis, giedant Jubiliejaus himną, jos slenkstį peržengė visos Dievo tautos atstovai, kaip įžanga į nesuskaičiuojamus vilties piligrimus iš visų šalių ir kalbų, kurie aplankys Šv. Petro baziliką ir švęs Šv. išganymo slėpinius per Šventuosius metus.
Verta paminėti, kad papročio kilmė siekia popiežių Martyną V, kuris 1423 m. nepaprasto jubiliejaus proga atidarė Šventąsias duris, kad patektų į Laterano baziliką. Petras pirmą kartą panaudotas 1450 metų jubiliejui.
Jos vieta – popiežiaus Jono VII Dievo Motinai (Šv. Marijai) skirtos koplyčios galinė siena atitinka vietą, kurioje ji yra ir šiandien.
Popiežius Aleksandras VI 1500 m. šį Jubiliejaus pradžios simbolį apdovanojo ritualu, kuris išliko beveik nepakitęs per šimtmečius, iki pat tūkstantmečių sandūros, kai 2000 m. panaikinus buvusią mūrinę sieną iškilmingas bronzinių Durų atidarymas jau 1983 m.
Paskutinį kartą Šventosios durys buvo atidarytos eiliniam jubiliejui, kai 2000 m. tai padarė popiežius Šv. Jonas Paulius II. Popiežius Pranciškus atvėrė šventąsias duris 2015 m. savo 2016 m. nepaprasto Gailestingumo jubiliejaus proga.
Įvesdamas „Šventuosius metus“, popiežius meldėsi: „Tegul krikščioniškosios vilties šviesa apšviečia kiekvieną vyrą ir moterį, kaip Dievo meilės žinia, skirta visiems! Ir tegul Bažnyčia ištikimai liudija šią žinią visose pasaulio vietose!
Šventasis Tėvas kvietė visus melstis, ruoštis visus šiuos metus, kad šis jubiliejus „sustiprintų mus mūsų tikėjime, padėtų atpažinti prisikėlusį Kristų mūsų gyvenime, paversdamas mus krikščioniškosios vilties piligrimais“.
Popiežius savo homilijoje perėmė jubiliejinę vilties temą. Jis priminė Evangelijos ištrauką pagal šv. Luką, kurioje pasakojama, kai Viešpaties angelas, besimaudantis šviesoje, apšviečia naktį ir neša džiugią žinią piemenims: „Skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visiems žmonėms. . Nes jums šiandien Dovydo mieste gimė Gelbėtojas, kuris yra Kristus, Viešpats“ (Lk 2, 10-11).
Tą akimirką Šventasis Tėvas apmąstė, kaip dangus prasiveržia žemėje tarp vargšų nuostabos ir angelų giedojimo. „Dievas, – pabrėžė jis, – tapo vienu iš mūsų, kad padarytų mus panašius į save; Jis nusileido pas mus, kad mus pakeltų ir sugrąžintų į Tėvo glėbį.
Mažas vaikas suteikia pasauliui vilties
Emanuelyje „Dievas su mumis“, – pakartojo popiežius, mes randame savo viltį.
„Be galo didysis, – stebėjosi jis, – pasidarė mažytį, ir „dangaus šlovė pasirodė žemėje kaip mažas vaikas“.
„Jei Dievas gali mus aplankyti, net kai mūsų širdys atrodo kaip nuolankios ėdžios“, – tęsė popiežius, – tikrai galime pasakyti: viltis nemirė; viltis gyva ir ji apima mūsų gyvenimus amžinai!
„Jei Dievas gali mus aplankyti, net kai mūsų širdys atrodo kaip nuolankios ėdžios, tikrai galime pasakyti: viltis nemirė; viltis gyva ir ji apima mūsų gyvenimus amžinai!
“Yra vilties tau”
Popiežius visiems priminė, kad atidarius Šventąsias duris, buvo iškilmingai atidarytas naujasis Jubiliejus, raginantis kiekvieną iš mūsų žengti į šio nepaprasto įvykio slėpinį.
„Šiąnakt pasauliui plačiai atsivėrė vilties durys“ ir „Dievas kalba kiekvienam iš mūsų ir sako: „Vilties yra ir jūs!“ – sakė jis.
„Skubėdami“, – sakė jis, – iškeliaukime pažiūrėti į mums gimusį Viešpatį, mūsų širdys džiaugsmingos ir dėmesingos, pasirengusios sutikti jį ir tada suteikti vilties mūsų kasdieniniam gyvenimui.
„Juk krikščionių viltis nėra „laiminga pabaiga“, kurios mes pasyviai laukiame, o greičiau pažadas, Viešpaties pažadas, kurį čia ir dabar sutiksime mūsų kančios ir atodūsių pasaulyje.
„Skubiai iškeliaukime pažvelgti į mums gimusį Viešpatį, mūsų širdys džiaugsmingos ir dėmesingos, pasiruošusios sutikti Jį ir tada suteikti vilties mūsų kasdieniniam gyvenimui“
Pabaiga pasinėrimui į vidutinybę
Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad jubiliejus „yra raginimas nedelsti, susilaikyti nuo senų įpročių arba pasinerti į vidutinybę ar tingumą“.
„Tai yra raginimas nedelsti, susilaikyti nuo senų įpročių arba pasinerti į vidutinybę ar tingumą“
Popiežius priminė Bažnyčios daktaro šventojo Augustino teiginį, kad viltis ragina mus nusiminti dėl blogų dalykų ir rasti drąsos juos pakeisti.
Turėdamas tai omenyje, kaip Viešpaties mokiniai, Šventasis Tėvas drąsino: „Esame pašaukti rasti Jame didesnę viltį ir nedelsdami neštis tą viltį su savimi, kaip šviesos piligrimai šio pasaulio tamsoje. .
Iš naujo atrasdamas susitikimo su Viešpačiu džiaugsmą, „Broliai ir seserys“, popiežius priminė, „tai yra jubiliejus“.
„Tai yra vilties metas, kai esame kviečiami iš naujo atrasti susitikimo su Viešpačiu džiaugsmą“, – pabrėžė jis ir pridūrė, kaip Jubiliejus „kviečia mus dvasiniam atsinaujinimui ir įpareigoja keisti mūsų pasaulį, kad šiais metais tikrai taps džiaugsmo laiku“.
Baigdamas popiežius Pranciškus davė peno apmąstymams, sakydamas: „Brangioji sese, brangus broli, šią naktį prieš tave atsivėrė Dievo širdies „šventosios durys“. Jėzus, Dievas su mumis, gimė tau, mums, kiekvienam vyrui ir moteriai. Su juo džiaugsmas klesti; su Juo gyvenimas keičiasi; su Juo viltis nenuvilia“.
„Brangioji sese, brangus broli, šią naktį prieš tave atsidaro Dievo širdies „šventosios durys“.
