Broliai dvyniai Ludovičius ir Zoranas Boukherma kiek daugiau nei prieš dešimtmetį išvyko iš savo kaimo pietvakarių Prancūzijoje į Paryžių ir studijavo kino Luco Bessono vadovaujamame L’École de la Cité.
Šiuo metu duetas yra apsigyvenęs Prancūzijos sostinėje, bet vis dar ieško įkvėpimo į savo darbininkų klasės auklėjimą vadinamojoje „periferinėje Prancūzijoje“ – terminas, sukurtas 2010-aisiais, apibūdinantis nepalankioje padėtyje esančias bendruomenes, kurias paliko globalizacija.
Ketvirtasis jų bruožas Ir jų vaikai po jų – kurios pasaulinės premjeros konkurse Venecija šį savaitgalį – prisilietimai prie šio 1990-ųjų pasaulio.
Adaptuota pagal 2018 m. Nicolas Mathieu romaną tuo pačiu pavadinimu, drama sukasi apie tris jaunuolius, augančius buvusiame plieno mieste šiaurės rytų Prancūzijoje.
Anthony (Paul Kircher) ir Hacine (Sayyid El Alami) yra dviejų buvusių plieno darbininkų ir Stepho (Angelina Woreth), mergaitės iš patogios vidurinės klasės, sūnūs.
Per keturias vasaras nuo 1992 m. iki 1998 m. jų likimai susipina ir sukuria prarastos postindustrinės kartos portretą, kurios svajonės apie kitokį nei jų tėvų likimą greičiausiai neišsipildys.
Brolius Boukhermus su romanu supažindino aktorius ir režisierius Gilles’as Lellouche’as, kuris pasikvietė jų pagalbą, kad jį pritaikytų televizijos serialui.
„Mums tai labai patiko dėl daugelio priežasčių, o ypač dėl to, kad tai atsiliepė mūsų pačių paauglystei“, – sako Zoran Boukherma.
Nors jie gimė tais pačiais metais, kai buvo pradėtas romanas, jie leidžia manyti, kad priklauso vienai iš paskutiniųjų kartų, užaugusių be interneto 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę, o išmanieji telefonai reiškia, kad jie turi daugiau bendro su Anthony, Hacine ir Steph. nei kartos, atėjusios po jų.
„Mes priklausome kartai, kuri žinojo apie jaunų žmonių bendravimą be interneto, o tai mus išskiria nuo šiandieninės kartos“, – sako Ludovic Boukherma.
Istorija taip pat paliečia, kaip 1990-ųjų postindustrinis socialinis skilimas padėjo pagrindus socialinei įtampai ir kraštutinių dešiniųjų kilimui, kurį mato dabartinė Prancūzija.
„Berniukų tėvai Patrickas ir Malekas buvo draugai, dirbdami plieno gamykloje. Dabar jų vaikai ten nedirba, o tarp imigrantų ir prancūzų kilmės vaikų išaugo tam tikra dirbtinė atskirtis, kuri iš esmės yra Anthony ir Hacine konflikto esmė“, – sako Zoran Boukherma.
Lellouche’as turėjo atidėti televizijos ekranizaciją po to, kai buvo užsiėmęs kitais projektais, ypač Kanuose 2024 m. Plakančios širdys.
Tada broliai kreipėsi į prodiuserius Hugo Sélignac ir Alain Attal, kurie pasirinko „Lellouche“ teises ir paklausė, ar jie neleistų jiems pritaikyti romano dideliame ekrane.
„Jautėme, kad tai yra prasmingesnis vaidybinis filmas“, – sako Zoranas Boukherma.
Pokalbiai su rašytoju Mathieu atskleidė, kad jie bendrai myli Naująjį Holivudą ir aštuntojo dešimtmečio amerikietišką kiną apskritai, taip pat Bruce’ą Springsteeną, įtakojančią filmo medžiagą.
„Manau, kad Nicholas Mathieu turėjo Elnių medžiotojas galvoje“, – sako Ludovic Boukherma, turėdamas galvoje 1978 m. Michaelo Cimino klasiką apie draugus iš mažo plieno miestelio Pensilvanijoje, kurių gyvenimus visam laikui pakeitė Vietnamo karas… Štai kodėl mes norėjome didelio ekrano ir kino aparato, nes turėjome aukštakrosnes. iš Elnių medžiotojas mūsų galvose“.
Jis taip pat pažymi, kad pradžios seka, kurioje Anthony pavagia kanoją su savo pusbroliu, yra paimta tiesiai iš Jeffo Nicholso 2013 m. filmo scenos. Purvas ir rodomas originaliame romane.
Mathieu romane yra platesnis istorijos lankas, tačiau Boukhermos nusprendė sutelkti dėmesį į keturių vasarų įvykius mieste ir aplink jį.
„Knyga yra apie socialinį ryžtą ir idėją, kad šie veikėjai liks toje pačioje vietoje, kaip ir jų tėvai prieš juos, ir galbūt eis jų keliu. Nusprendėme filmą apriboti ir miesteliu, taip pat sutelkti dėmesį į vasaros laiką“, – sako Zoran Boukherma.
Broliai taip pat norėjo sukurti filmą, kuris skambėtų didesnei publikai, paįvairinant jį nuorodomis į to meto pop kultūrą, nuo muzikos iki vaizdo žaidimų.
„Norime, kad filmas kalbėtų su žmonėmis, apie kuriuos jis skirtas, taip pat su mūsų tėvais ir žmonėmis, su kuriais mes užaugome. Mes siekėme sukurti filmą, kuris sukeltų didelių emocijų kaip amerikietiškas filmas, net jei istorija labai prancūziška ir įsitvirtinusi periferinės Prancūzijos pasaulyje“, – sako jis.
„Manau, kad tai yra kažkas, ką mes paėmėme iš knygos. Tai Goncourt’o premijos laureatas socialinis romanas, tačiau tuo pat metu yra kažkas labai dosnaus tame, kaip Nicolas rašo ir padaro istoriją prieinamą.
Ludovičiaus ir Zorano Boukhermos žvaigždės kyla nuo tada, kai laimėjo Dovilės Prix d’Ornano-Valenti prizą, pagerbiant pirmąjį 2016 m. Willy 1er, režisuota su Marielle Gautier ir Hugo P. Thomasu.
Komedija-drama nufilmuota apie 50 metų vyrą, kuris pirmą kartą gyvenime palieka tėvų namus, kad galėtų gyventi savarankiškai, mirus dvyniui.
Jie sekė Vilis 1er su gerai įvertintomis siaubo komedijomis Meškiukas (2020), apie bekryptį jaunuolį, kuris virsta vilkolakiu, ir Ryklio metai (2022).
Ir jų vaikai po jų jaučiasi kaip žingsnis pokyčiams broliams po jų įsiveržimo į žanrą, tačiau jie sako, kad visi iki šiol sukurti jų filmai turėjo socialinį pranašumą.
„Tai mums visada buvo svarbu. „Teddy“ yra filmas apie vilkolakį, bet tai ir socialinis filmas… mūsų filmų fone visada yra socialinių problemų“, – sako Zoran Boukherma.
Su Ir jų vaikai po jų Gruodžio 4 d. išleistas per Warner Bros. Prancūzijoje, broliai šiuo metu rašo savo kitą filmą, kuris, jų teigimu, gali būti anglų kalba.
„Dabar negalime pasakyti per daug. Tai gana pažengusi stadija, tai ne adaptacija, o veikiau originali istorija, kuri yra šiek tiek pašėlusi, ir galbūt tai padarysime angliškai, šiuo metu aptariame šį klausimą su prodiuseriais“, – sako Zoran Boukherma.
„Mums patinka anglų kalba. Mes užaugome su anglų kalba kinu, tiek britų, tiek amerikiečių, ir visada jautėmės artimi anglosaksų kultūrai apskritai. Tai taip pat būtų iššūkis. Su kiekvienu savo filmu norime stumti save kita kryptimi.
