Pasak JT vyriausiojo pabėgėlių komisaro, per pastaruosius 10 metų žuvo daugiau nei 25 000 migrantų ir pabėgėlių, mėgindami pereiti Viduržemio jūrą į Europą.
Dingusių migrantų projektas apskaičiavo, kad per tą laiką vien Viduržemio jūros centrinėje dalyje jūroje žuvo daugiau nei 12 000 žmonių, jų kūnai taip ir neatsigavo. Nepaisant tų milžiniškų skaičių, dingusieji – niekada nerepatrijuoti, jų likimai nežinomi – migrantų krizei skirta mažai dėmesio. Kino kūrėjas Jacqueline Baylon nusprendė tai išspręsti savo dokumentiniame filme, įtrauktame į Oskarą Kol Jis grįš.
„Apskritai kalbant, žmonės, kuriems tai pavyksta, sulaukia daug didesnio atsako, kuris turėtų būti, tačiau žmonių, kuriems nepavyksta, atsako nulinis. Taigi niekada nereikia stengtis išsiaiškinti, kas to nepadarė, ir bandyti surasti jų palaikus“, – „Deadline“ pasakoja Baylon. „Štai kodėl istorija mane tikrai prakalbo, nes norėjau sutelkti dėmesį į mirusiuosius ir suteikti mirusiems orumą.
Filmas prasideda Maroke nuo Ahmedo Tchiche, vyro, kurio sūnus Yahya leidosi į pavojingą kelionę per jūrą, siekdamas svajonės apie šviesesnę ateitį Ispanijoje. Pakeliui ištinka nelaimė, kaip ir daugybei žmonių, sukrautų į perpildytus ir nesaugius laivus, svyruojančius ant bangų, o Yahya prisijungia prie ilgo dingusiųjų ir spėjamų žuvusiųjų sąrašo.
„Kai ko nors trūksta… tai tikrai viską pakeičia“, – sako Tchiche, jo akys sudrėkusios emocijų. Vėliau jis sako Faisalui, CIPIMD, Tarptautinio dingusių migrantų identifikavimo centro, savanoriui: „Aš nenorėjau, kad jis išvyktų. Kai kurie jo draugai išvyko. Jie jam pasakė, kad jis gali uždirbti daugiau pinigų Ispanijoje. Paskambino jo gyvi draugai. Jie mums pasakė, kad Yahya ir su juo buvę žmonės mirė.
Baylonas nufilmuotas Kol Jis grįš Maroke, Ispanijoje ir šalis skiriančioje Viduržemio jūroje. Malagoje, Ispanijos pietinėje pakrantėje netoli Gibraltaro sąsiaurio, ji leido laiką su Marija Ángeles, CIPIMD koordinatore, kuri skambina po skambučius iš šeimų, bandančių surasti savo dingusius artimuosius.
„Tai apie mano pusbrolį, kuris atvyko iš Orano (Alžyras) į Ispaniją“, – sako vienas skambinantis. Kitas skambinantis jai sako: „Turiu tau klausimą apie dingusį brolį“.
Dažnai María Ángeles neturi informacijos, kurią galėtų pateikti, išskyrus galbūt pasakyti šeimoms, kad dingo migrantus vežantis laivas. „Mes to ieškome“, – sako ji. Baylonui ji priduria: „Paprastai tai reiškia tragediją“.
2022 metų gruodį Ispanijos pakrantėje į krantą išplautos kūnas. Požymiai rodė tapatybę – Yahya, Ahmedo sūnų. Tada prasidėjo teismo ekspertizės procesas, siekiant tai užtikrintai nustatyti.
„María Ángeles ketino imtis bylos ir padėti Ahmedui atlikti DNR testą ir viską, kad jie galėtų repatrijuoti kūną. Taip ir susipažinau su Ahmedu“, – paaiškina režisierius. „Mes iš karto nuėjome pas Ahmedą ir pareikšti jam užuojautą… Manau, kad jis pats norėjo pasidalyti savo istorija, nes norėjo parodyti uždarumo galią, kurios daugelis šeimų negauna. Manau, kad jis nori, kad žmonės rūpintųsi, kai prarandamas kūnas.
Baylonas kreipėsi į dokumentinį projektą su intymiomis žiniomis apie migrantų patirtį. Režisierės pareiškime ji rašo: „Kai man buvo šešeri, mano mama sumokėjo kontrabandininkui Siudad Juarez mieste, Meksikoje, kad šis per Rio Grande mus pervežtų pripučiamu vamzdžiu. Mamos sprendimas amžiams pakeitė mano gyvenimą. Ji žinojo, kad jei mums tai pavyks, mes įgyvendinsime amerikietišką svajonę. Ir mes padarėme.”
Ji užaugo El Paso mieste, Teksase, o dabar gyvena Ispanijoje. „Kaip žurnalistė, aš visada domėjausi imigracijos ir migracijos istorijomis bei pilietinių teisių pažeidimais, daugiausia dėl to, kaip patekau į JAV ir dėl visko, ką išgyvenau su savo mama“, – pasakoja ji „Deadline“. „Taigi man tai buvo labai asmeniška, kai pradėjau daugiau laiko praleisti Ispanijoje ir pamačiau, kad jie kovoja su tais pačiais dalykais, su kuriais kovoja JAV ir Meksikos siena, ir panašus jausmas: yra žmonių, kurie sveikina imigrantai ir, žinoma, yra žmonių, kurie imigrantų ne taip maloniai vertina.
Malagoje ji sekė kitą žmogiškumu dvelkiantį žmogų – mirtininką Martíną Zamorą, kuris daugiau nei du dešimtmečius padeda atgauti į krantą išplautus kūnus ir tinkamai palaidoti paliktus neatpažintus. Yahya atveju, po to, kai DNR tyrimai įrodė jo tapatybę ir buvo baigtas teisinis procesas, leidžiantis repatriuoti, Zamora paruošė kūną grąžinti į Maroką, atidžiai laikydamasi islamo praktikos.
Kol Jis grįš rodo užbaigtą gyvenimo ir mirties ratą – Yahya sugrįžimą namo, kur tėvas gali jį palaidoti. Kitiems kaimo vyrams nepasisekė. Jie laiko savo dingusių berniukų ar dingusių brolių nuotraukas. Vienas vyras sako Faisal, CIPIMD savanoris: „Norėdami surasti savo vaikus, padarysime viską, ko reikia! Mes tik norime sužinoti, ar mūsų vaikai gyvi?
Kol Jis grįš premjera įvyko dokumentinių filmų festivalyje „Big Sky“ Montanoje, kur buvo apdovanotas geriausiu trumpametražiu dokumentiniu filmu. Jis taip pat laimėjo geriausio dokumentinio trumpo filmo apdovanojimą tarptautiniame Hamptonso kino festivalyje ir buvo nominuotas daugeliui papildomų apdovanojimų. Jis buvo transliuojamas kaip PBS serijos dalis POV ir dabar gali būti transliuojamas PBS programoje.
Kiekvieną dieną migrantai toliau leidžiasi į pavojingą kelionę per Viduržemio jūrą ir tik dalis jų pasiekia numatytą tikslą. Kol Jis grįš kalba apie tą neatidėliotiną humanitarinę krizę, tačiau Baylonas mato filmo svarbą JAV, kur Vašingtone valdžią perims nauja prieš imigraciją nukreipta administracija.
„Trumpas, eidamas pareigas, pirmas jo darbotvarkės dalykas yra pabandyti susidoroti su imigracija, ir jis nuolat grasina masiniu deportavimu“, – komentuoja Baylonas. „Taigi, manau, kad šis (filmas) tampa aktualia tema. Kol jis buvo filmuojamas Maroke ir Ispanijoje, visas pasaulis juda.
Filmo kūrėjas priduria: „Žmonės išvyksta, ieško galimybių, nes ten, kur jie yra, galimybių nėra. Žmonės yra persekiojami, todėl dėl to ir išvyksta. Taip pat yra klimato kaita. Žmonės ir toliau judės, o tol, kol vyriausybės daro žmonėms vis sunkiau gauti vizas, kad galėtų iš tikrųjų judėti, žmonės ieškos būdų tai padaryti ir rizikuos savo gyvybe.