Paprastai mano požiūris į gyvenimą nėra paskaitos kitoms šalims, religijoms ar kultūroms, kaip elgtis. Bet aš pasakysiu vieną dalyką – taip yra Afganistane Talibanas valdovai elgėsi su savo moterų kriketo komanda ir tai, kaip jie apskritai elgiasi su moterimis, yra tikrai baisu.
Kito žodžio tam nėra. Kol jų geriausios kriketo žaidėjos dabar slepiasi Australijagrįžusios namo jaunos merginos negauna jokio išsilavinimo. Moterys net negali kalbėti viešai!
Tai, kaip į tai reaguoja kriketo pasaulis, yra labai sudėtingas klausimas, tačiau vienas dalykas, dėl kurio negalima diskutuoti, yra tai, kaip blogai elgiamasi su Afganistano moterimis ir jų sporto komandomis. Tai yra lyčių apartheido forma.
Tarptautinės kriketo tarybos taisyklėse teigiama, kad visos jos valstybės narės privalo turėti moterų komandą, o Afganistanas neturi. paskatino Anglijos vyrus boikotuoti savo čempionų trofėjaus varžybas kitą mėnesį prieš juos Lahore, Pakistane.
Taigi, kokių veiksmų reikėtų imtis, jei tokių reikia? Ir kieno? Tai sudėtinga situacija, kuri man primena tą, su kuria susidūriau būdamas Anglijos kapitonu prieš 22 metus, kai susidūriau su dilema, ar įvykdyti pasaulio čempionato rungtynes su Zimbabve Hararėje.
Rengiantis 2003 m. Pasaulio čempionatui buvo kalbėta apie pasibaisėtiną Roberto Mugabe režimą, ir aš kalbėjausi su Michaelu Athertonu aikštėje prieš vienos dienos rungtynes su Australija Melburne. Jis man patarė perskaityti, kas ten vyksta.
Nasseras Hussainas per spaudos konferenciją, kai jo pusė ruošėsi boikotuoti Zimbabvės rungtynes
Hussainas pripažino, kad daugelis jo žaidėjų buvo arti ašarų, nes sprendimas buvo paliktas jiems
Athertonas liepė man pasiruošti, nes tai gali būti sniego gniūžtė. Tai padarė sniego gniūžtę ir tam tikru mastu tai vyksta čia su šiomis Čempionų trofėjaus rungtynėmis.
Netrukus Tony Blairas ir vyriausybė mums pasakė, kad neturėtume eiti, ir tai man labai pasikeitė, nes kaip Anglijos kriketo kapitonas esate savo šalies ambasadorius. Kai įsitraukia jūsų ministras pirmininkas, priverčia susimąstyti.
Kaip sakau, niekada netikėjau, kad esu per daug smerkiantis, nes tai darydamas gali patekti į tikrą raizginį. Pavyzdžiui, daugiau nei pusė Čempionų trofėjaus rungtynių nuo kito mėnesio bus rengiamos Pakistane – šalyje, kurioje homoseksualumas vis dar yra nusikaltimas.
2003 m. užsiėmiau savo reikalu sužinoti, kaip prezidentas Mugabe elgiasi su savo piliečiais, ir situacija man aiškiai parodė, kad nenoriu būti Anglijos kapitonu, kuris žengtų į aikštę tokiose rungtynėse.
Mugabe buvo Zimbabvės kriketo globėjas ir tikriausiai ten prieš rungtynes skės rankomis, politizuodamas Anglijos buvimą ir leisdamas atrodyti, kad mes toleruojame jo režimą.
Aš nenorėjau paspausti rankos Mugabei, bet nebuvo oficialios vyriausybės direktyvos. Jie patarė, o ne įsakė Anglijos ir Velso kriketo valdybai neiti, ir tai slypėjo subtiliai.
Savo ruožtu ECB nerimavo dėl baudos ir tolesnių pasekmių dėl pasitraukimo iš turnyro, nes turnyro taisyklėse nurodyta, kad vienintelis būdas tai padaryti buvo saugumo ir saugos sumetimai.
Situaciją dar labiau apsunkino tai, kad 2003 m. vasaros pradžioje Zimbabvė atvyko į bandymų seriją. Buvo daug finansinių pasekmių.
Henry Olonga nešioja juodą raištį protestuodamas prieš Mugabės režimą
Andy Flower, kuris vėliau bus Anglijos vyriausiasis treneris, taip pat protestavo prieš režimą
Anglijos žaidėjai nerimavo, kad turės paspausti ranką Mugabei, kaip jis padarė su Australijos kapitonu Steve’u Waughu per rungtynes Hararėje 1999 m.
Didžiosios Britanijos vyriausybė nesulaukė pagalbos, mūsų valdymo organas nesilaikė pozicijos, o TBT taip pat buvo mažiau naudingas. Visų pirma, TBT generalinis direktorius Malcolmas Speedas buvo visiškai nepajudintas dėl nieko, ką pasakėme, nuolat kartodamas, kad vienintelė priežastis, kodėl mes nekeliauti į Hararę, buvo saugumo sumetimai, kitaip turėsime netekti taškų už rungtynes.
Taigi mes atsidūrėme Keiptauno viešbučio kambaryje, 15 žaidėjų ir užpakalinio personalo komandoje, kurios išsiskyrė dėl to, ką daryti toliau.
Asmeniškai aš nenorėjau eiti. Kiti pritarė mano nuomonei, tačiau buvo ir tokių, kuriems statymas atrodė kitoks. Tai buvo jų pasaulio čempionatas, ketverių metų pasirengimo kaip atsidavusių baltojo kamuolio kriketo žaidėjų kulminacija. Tai buvo jų šansas, o taškų praradimas sukeltų pavojų jų sėkmės šansams. Kiti manė, kad politika ir sportas neturėtų maišytis, kad mes esame sportininkai ir turime žaisti žaidimus, kuriems buvome išrinkti.
Mes apėjome ratus, bet bomba buvo laiškas, kurį ECB gavo iš Zimbabvės sūnų ir dukterų, grasindamas mirtimi. Jei keliautume, namo grįšime karstuose, žadėjo.
Tai pakeitė nuotaiką stovykloje ir suteikė man – žmogui, kuris nenorėjo tapti Anglijos kapitonu, išvykusiu į Zimbabvę – sąlygą pasitraukti. Galų gale mes jį tarsi suklaidinome. ICC nesutiko su mūsų priežastimi nekeliauti, todėl praradome taškus ir galiausiai galimybę patekti į grupės etapą.
Žvelgiant atgal, ar norėčiau, kad būtume išvykę? Ne, tikrai ne. Labai didžiuojuosi, kad neatvykome, padarydami pareiškimą. Tik norėčiau, kad mūsų pareiškimas būtų buvęs kiek stipresnis ir būtų pagrįstas moraliniais pagrindais.
Istorija būtų į mus žiūrėjusi palankiai, kaip atsižvelgė į Henry Olongą ir Andy Flower – du Zimbabvės kriketo žaidėjus, kurie apraudojo demokratijos mirtį savo tėvynėje, protestuodami su juodu raiščiu rungtyje su Namibija.
Kaip Anglijos rinktinės kapitonas ir treneris, aš ir Duncanas Fletcheris susitikome su mumis, kurių metu jie pasakė, ką ketina daryti. Mums išvykstant pats zimbabvietis Duncanas atsisuko į mane ir pasakė: „Štai du labai drąsūs vyrai“.
Anglija niekada nežaidė dvišalių serijų prieš Afganistaną, tik ICC pasaulio čempionatuose
Jos Buttlerio auklėtiniams skaudėjo galvą, ar pralaimėti rungtynes
Iš to epizodo sužinojau, kad esamos galios – Vyriausybė ir valdymo organai – turi daryti griežtesnius pareiškimus. ECB tvirtins, kad jie parodė savo poziciją nežaisdami Afganistane dvišaliame krikete, o tik oficialiuose turnyruose.
Bet jei nesilaikoma senosios taisyklės apie žaidėjus ir administratorius, kurie administruoja, kiekvienas žaidėjas turės nuspręsti, koks laimingas jis žaidžia prieš Afganistaną.
Tačiau nepamirškite situacijos sudėtingumo. Dar 2003 metais manęs paprašė vykti į Zimbabvę. Jos Buttlerio Anglijos rinktinė į Afganistaną nevyksta. Mugabe buvo Zimbabvės kriketo lyderis. Talibanas neturi nieko bendra su Afganistano kriketu. Jiems nerūpi, jei Anglija prieš Afganistaną žengs į priekį. Jie nieko nepakeis, jei to nepakeis.
Boikoto jos nepajus, bet tai gali būti Afganistano moterų vertinamas gestas, žinant, kad kažkas iš tikrųjų apie jas galvoja plačiajame pasaulyje.
Galbūt ir tos afganų merginos Australijoje, kurios tiesiog nori žaisti kriketą. Nors iš kitos pusės tai panaikintų vieną didelį malonumą, kurį jie šiuo metu patiria – stebėti, kaip žaidžia jų vyrų komanda, ir džiaugtis tokiais sėkme, kaip patekimas į praėjusių metų Twenty20 pasaulio taurės pusfinalį.
Neturėti moterų kriketo komandos yra velniška, bet ar neleidus žaisti vyrų rinktinei padėtis pagerėtų? Uždrausti vyrų komandą ir pokalbis apie moterų komandą bei jų bėdas iškrenta iš dėmesio. Anglijai žaidžiant prieš vyrus, moterys išlieka pokalbio priekyje ir centre.
Tokie sprendimai neturėtų būti palikti Anglijos žaidėjų rankose, bet aš tikrai tikiuosi, kad Buttleris ir jo komanda bus užaugę ir apie tai pasisakys. Girdėjau, kaip Anglijos moterų kapitonė Heather Knight kitą dieną davė interviu apie šią situaciją, ir kuo daugiau žmonių galės kalbėti, parodydami, kad nepamiršome tų apleistų moterų, tuo geriau.
Anglijos kriketo žaidėjai yra suaugę vyrai su šeimomis – su žmonomis ir dukromis – kurie išmanys Afganistaną ir moterų teises.
Leisk jiems išsakyti savo nuomonę. Kitą savaitę Afganistano moterų rinktinė žais rungtynes Australijoje ir turėtų jaustis nematomos ir pamirštos. Kriketas turi pasinaudoti kiekviena proga ir įsitikinti, kad taip nėra.